Kokia dalimi, jūsų nuomone, mūsų visuomenė yra informuojama, o kokia dalimi jai pudrinamos smegenys bereikšme ir mažareikšme informacija ar tiesiog informaciniu šlamštu?
Lietuva po nepriklausomybės atgavimo bandė reformuoti ne tik valstybės valdymą. Laisvas žodis tapo toks svarbus, kad nutarta Sąjūdžio metu atsiradusią žodžio ir spaudos laisvę įtvirtinti ir Konstitucijoje ir įstatymuose. Numatyti apribojimai ir valdžiai, ir bankams valdyti žiniasklaidą. Net buvo numatyti pagrindiniai visuomenės informavimo principai. Tiesa, daugelis juos yra pamiršę.
Nuolat tenka priminti kolegoms ir net politikams, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais. Jie privalo gerbti žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę. Taip pat turi laikytis profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų.
Be to, dar turi padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatinti visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą. Nesinori priminti ir dar vieno dalyko, bet... minėtieji asmenys privalo stiprinti valstybės nepriklausomybę, ugdyti valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.
Todėl mano atsakymas būtų labai paprastas informacijos šaltinių dabar turime labai daug. Ir smegenų pudrinimo, deja, ne mažiau. Nes daugelis žiniasklaidos priemonių daro ne tik tai, kas parašyta įstatyme, bet ir tai, kas jiems padeda uždirbti pinigus.
Filosofas Vytautas Radžvilas neseniai mūsų savaitraštyje pastebėjo, kad Lietuvos visuomenę valdyti padeda ir žiniasklaidos priemonės ant tautiečių galvų be sustojimo pilamas tas nesibaigiantis įvairiausių, margiausių ŠOU maratonas. Tarsi norima pasakyti žiūrėkite, nieko negalvokite ir... likite tokiais, nemąstančiais.
Deja, televizija ir net radijas pastaraisiais metais skirti nebe informuoti visuomenę, o teikti žmonėms pramogą. Tą atvirai deklaruoja visi komerciniai kanalai. Pvz., televizija TV3 labai aiškiai sako, kad jų savininkų iš Švedijos valdoma kompanija turi net šūkį, susijusį su jų funkcija. Jie save vadina šeimos pramogų kanalu. Galime prisiminti net reklaminį šūkį Pramogos paklūsta tau.
Man jis kelia juoką, nes realiai norima, kad žiūrovai paklustų televizijų siūlomoms pramogoms. Ir, aišku, žiūrėtų reklamą. Belieka vienintelė alternatyva nacionalinis radijas ir televizija arba valstybės finansuojamos specialios programos, skirtos kultūros sklaidai, jaunimui ir pan.
Beje, visokie šou ir yra viso labo tik pramoga. O tie pseudožurnalistai, kurie nuolat rašo tik apie tas pramogas ar jų herojus, tėra aptarnaujantis personalas. Jie net ne žurnalistai. Taip, žmonėms reikia visko ir pramogų, ir informacijos. Todėl visiems linkiu pramogaukite saikingai ir netikėkite pramogų industrija.
Pagrindiniai šalies dienraščiai taip pat nespindi objektyvumu. Kaip vertini tai, kad Lietuvos rytas patenka banko Snoras įtakon? O jei tas pats ištiks ir pagrindinį Lietuvos ryto konkurentą?
Ir Lietuvos rytas, ir Respublika bei šiuos laikraščius valdančios bendrovės yra labai glaudžiai susijusios su bankais ir jų kapitalu. Įtariu, kad abu dienraščiai jau senokai yra patekę į vienokią ar kitokią skirtingų bankų įtaką.
Tai nėra gerai, o jei žiūrėtume į Visuomenės informavimo įstatymą bei jo normas, tai bankų bandymas valdyti žiniasklaidos priemones yra įstatymo pažeidimas. Kita vertus, o kur dingti tiems laikraščiams, kai valdžia mokesčiais ir kitais būdais jau seniai spaudą pavertė išmaldos prašytoju?
Mano įsitikinimu, ir dabartinės, ir daugelio ankstesnių valdžių elgesys su žiniasklaida prilygo laisvo žodžio ir spaudos laisvės genocidui.
Neseniai žinomas Rusijos televizijos žurnalistas V. Osokinas pareiškė, kad normalus žmogus neturėtų žiūrėti televizoriaus. Galima suprasti: ten nuolat transliuojami Jūrmala, Petrosianas bei serialai. Ar mūsų komerciniai TV kanalai su savo begalinėmis šounadomis kiek nors geresni?
Pažiūrėjus mūsų komercinių televizijų rodomus rusiškus filmus, serialus ar netgi tuos pačius Rusijos humoristus, atrodo, kad mes panašėjame į šios šalies auditoriją. Ir panašu, kad tos produkcijos nemažės.
Tiesa, kartais galima pasižiūrėti ir įdomių kultūrinių laidų. Deja, dažniausiai tik per Lietuvos televiziją. Aš siūlyčiau žmonėms ne vien prie televizoriaus sėdėti, o dažniau skaityti knygas. Ir nueiti į teatrą arba bent kino teatrą. Bus sveikiau smegenims.
Ar matote prošvaisčių žiniasklaidos pasaulyje, ar ir toliau ji išliks vienu iš svarbesnių visuomenės ne informavimo, bet valdymo įrankių Kažkieno rankose?
Kalbėjome vien apie problemas. Bet juk yra ir daugybė gerų dalykų. Galėčiau vardinti ne vieną puikią televizijos ar radijo laidą, gerą žurnalistą ir jo darbus. O internetas atvėrė galimybes ir naujienų portalams, ir žurnalistų dienoraščiams.
Dabar jau galima be jokios žiniasklaidos savininkų įtakos pasiskaityti, ką galvoja ir žino žurnalistai Artūras Račas, Česlovas Iškauskas, Virginijus Savukynas ir kt. Galų gale socialiniai tinklai internete leidžia žmonėms bendrauti, keistis informacija. Tai didelis turtas ir įspūdingos galimybės. Tereikia mums visiems tuo naudotis.
Todėl Lietuvos žurnalistų sąjunga siekia ne tik padėti kolegoms žurnalistams prisitaikyti prie naujų iššūkių. Mes rengiame jiems mokymus, padedame tobulėti toms žiniasklaidos priemonėms, kurios dirba socialiai atsakingai. Bendrauju su daugybe redaktorių ir ta dalimi žiniasklaidos priemonių savininkų, kurie supranta, jog žiniasklaida tai ne vien verslas ir įtakos darymo priemonė. Kritikuojame tuos, kurie dirba neteisingai.
Apie tai kalbame ir skirtinguose forumuose, ir Žinių radijo laidoje Žiniasklaidos anatomija. Pavasarį pradėjau ir pats rašyti apie žiniasklaidą savo dienoraštyje internete. Kartu mes galime padėti tobulėti dirbantiems teisingai ir neleisti siautėti tiems, kas piktnaudžiauja žodžio ir spaudos laisve.
